Mano ankstyvoji vaikystė prabėgo mieste,
tačiau ypatingoje gamtos apsuptyje –
namai stovėjo ant ežero kranto, kur įteka upė,
šalia buvo didelis senas klebonijos sodas,
kur mėgdavom dūkti su kiemo draugais,
žaliavo pieva, kurioje atsigulus
stebėdavau debesis ar skaitydavau knygas,
netoliese – piliakalnis, kur dažnai eidavom
su močiute ir mama pasivaikščioti.
Mama ir močiutė buvo meniškos sielos,
man nuolat pasakodavo ir rodydavo gamtos grožį,
taip išmokė ir mane to pastabumo
bei pažadino tokią meilę gamtai, kad net buvau
tvirtai nusprendus rinktis profesiją, susijusią su gamta.
Jei tik dažniau sustotume ir įsižiūrėtume,
kokie ypatingi ir gražūs gamtos kūriniai –
nuo pačio mažiausio lapelio, žiedelio ar vabalėlio,
iki kvapą gniaužiančių peizažų,
suprastume, kokį turtą, atgaivos ir įkvėpimo šaltinį turim,
koks didingas yra kūrėjas, ir kaip nepaprastai gera būti
jo nuostabaus kūrinio – gamtos stebuklo, dalimi.
Taurima Bunkutė
